Giedrius Kiaulakis

Pilietinių iniciatyvų centras

Taip jau susiklostė, kad Lietuvos Respublika yra tokia valstybė, kurioje gerai ar bent jau pakenčiamai sekasi gyventi labai nedideliam procentui žmonių. Priežasčių tam yra visą puokštė – tai ir neefektyvus bei korumpuotas valstybės aparatas, protekcionistinė politika, kuri skatina monopolijų bei oligopolijų siautėjimą, didžiulė socialinė atskirtis, pedofilų pogrindis, kurio kažkodėl niekaip nepastebi vietinė teisėsauga, ir eilė kitų analogiškų faktorių, kurie kasdieną aptarinėjami tiek žiniasklaidoje, tiek privačiuose pokalbiuose, tad sugalvoti kažką naujo reikia tikrai neeilinės fantazijos.

Būtent šia charakterio savybe pasižymi vasario pradžioje į Lietuvą patirtimi pasidalyti atvykęs teologas Benoit Domergue, kuris viso to blogio, o gal tiksliau, purvo, su kuriuo kas dieną susiduriame mūsų viešajame gyvenime, kontekste, siūlo nepamiršti ir „pavojingų jaunimo kultūros tendencijų“. Savo taikiniu B. Domergue pasirinko tokias grėsmingas jaunimo kultūras, kaip gotai ir metalistai, kurių blogis yra sunkiai suvokiamas ir išmatuojamas:

A)                          jie mėgsta trankią ir/ar niūrią muziką, ir koncertų metu išdrįsta patirti gilius emocinius išgyvenimus, besiribojančius su transo būkle;

B)                           jie rengiasi juodai ir nevengia simbolikos, siejamos su laidotuvių ritualais bei senoviniais mitais apie demonų pasaulį

Visa tai, be abejo, labai baisu, tačiau tik tiems, kurie niekada neturėjo reikalų nei su gotais, nei su metalistais. Iš tiesų, jų muzika ir mėgstamos vaizdinės raiškos priemonės yra gana savotiškos, todėl daugumai žmonių nekelia teigiamų emocijų. Todėl gotų ir metalistų niekada nebuvo daug, netgi per šių subkultūrų klestėjimo apogėjų praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje. Nuo to laiko šių subkultūrų atstovų tiktai mažėja, todėl kalbėti apie „pavojingas tendencijas“, kas tarsi suponuotų reiškinio plitimą ir stiprėjimą, yra visiškas nesusipratimas.

Gotų ir metalistų judėjimai yra išskirtinai estetinio pobūdžio, jie neturi mesianistinių polinkių kuo labiau išplėsti savo narių skaičių ir įtaką visuomenėje. Jiems nebūdinga agresija kitų grupių atžvilgiu. Priešingai, dažnas save gerbiantis pilietis mielai atskaito savo atžalai pamokslą iš serijos „mes tokie nebuvom“, o treninguotas bendraamžis neretai taikosi duoti ausų už tai, kad ne tokie.

Polinkis persekioti „kitokius“ nėra naujas reiškinys. Kai kurie archeologai teigia, kad neandertaliečiai išnyko ne šiaip sau – juos išpjovė mūsų protėviai už tai, kad ne taip atrodo. Viduramžiais visi „kitokie“ buvo laikomi Šėtono išperomis, ir kalba su jais buvo trumpa. Pietų Prancūzijos katarus (tada juos vadino eretikais, dabar, matyt, būtų „naujasis religinis judėjimas“) kryžininkai iš Šiaurės naikino, remdamiesi, anot legendos, bažnyčios hierarchų direktyva „žudykit visus, Dievas danguje atpažins savuosius“, mat kai kuriems švelnesnio būdo riteriams kilo abejonių, kad tarp katarų gali būti ir nemažai „normalių“ krikščionių. Vėliau žolininkės buvo kaltinamos raganavimu bei santykiavimu su velniais, ir pleškinamos ant laužų.

Vėliau, kai valdžią paėmė ateistai, buvo kur kas baisiau – turbūt visi žinome, kokius siaubingus persekiojimus mažumos patyrė nacistų ir bolševikų valdymo metais. Ir naikinama buvo ne vien už neteisingą rasę ar per daug turimų pinigų. Valdžia pasiliko sau teisę persekioti visus, kurie, jos manymu, nukrypsta nuo normos. Pavyzdžiui, naciai į konclagerius buvo sugrūdę Jehovos liudytojus ir gėjus. Bolševikai tik atėję į valdžią, kažkodėl sušaudė visus Maskvos berniukus skautus. Vėliau jiems itin nepatikdavo filatelistai ir esperantininkai. Aš prisimenu tik imperijos pabaigą ir labai švelnias represijas, bet kažkodėl buvo kontroliuojamas berniukų plaukų ilgis ir kairiarankiai prievartaujami rašyti dešine. Beje, abu režimai turėjo labai griežtas nuostatas meno atžvilgiu – visuomenės moralę žlugdantys modernizmai, abstrakcionizmai ir t.t. toleruojami nebuvo.

Kiek suprantu, Vatikanas šiuo metu yra pripažinęs, kad kai kuriais atvejais viduramžiais buvo perlenkta lazda, o totalitarinių režimų atžvilgiu turi labai aiškią poziciją – katalikai šitiems režimams irgi buvo atakos objektas. Tad truputį apmaudu, kad toks tituluotas ir intelektualus žmogus, kaip B. Domergue lipa ant to paties grėblio ir bando identifikuoti Šėtono karalystę pagal ne itin reikšmingus išorinius požymius – juodą makijažą ar okultinius užrašus ant marškinėlių. Nesu teologas, bet, kiek suprantu, religijos jau išaugo iš to etapo, kai Blogį-Šėtoną, kuris yra ne kas kita, kaip žmogiškosios prigimties tamsioji pusė, reikia personifikuoti į pelkių gyventoją Pinčiuką, nes tamsūs valstiečiai abstrakcijų nesupras. Dabar daug kas ir be šito supranta, kad tikroji Šėtono karalystė yra ne požemiuose neįprastą meną propaguojantis jaunimas, o ten, kur neatsakingai piktnaudžiaujama pinigais ir galia. Štai keletas modernaus Šėtono veidų:  Wall street Niujorke, Šiaurės korėja, Osama Bin Ladenas, Kremlius...      

 Jų, aišku, yra kur kas daugiau, ir smulkesnių, tiesiog norėjau parodyti identifikavimo principą. Jei kas labai nori stoti į kovą su tikruoju Šėtonu – kaip matote, jis nesislapsto. Tik šitas Šėtonas galingas ir pavojingas, o taip pat turintis neribotas galimybes paremti materialiai, tad kur kas smagiau ieškoti jo tarp tų, kurie nedisponuoja nei galia, nei pinigais...

P. S. Tie jaunuoliai, kurie neseniai Prienų rajone patyčiomis privedė prie savižudybės savo bendraamžį (jei tikėsime žurnalistais, analogišką veiklą pasiryžę tęsti) nėra nei gotai, nei metalistai... tiesiog priklausantys „normaliajai“ Lietuvos  daugumai ....